Draugystės ambasadoriai tapo pavyzdžiu ne tik Lietuvai, bet ir Europai / 2017 05 19

2017-05-19

“Tai nebuvo tik kelionė ar nuotykis. Tai buvo kur kas daugiau – patirtis ir išgyvenimai, kuriuos, esu tikra, kiekvienas iš mūsų dar ilgai nešiosimės širdyje. Ir gal tik po kurio laiko suprasime, kiek vienas iš kito išmokome“, - įsitikinusi socialinės akcijos „Draugystė veža“ idėjos autorė ir organizatorė, viena iš „Baltijos ugdymo centro“ partnerių Žydrė Gedrimaitė. Ji, kartu su penkiomis „Draugystė veža“ nugalėtojų poromis vos prieš kelias dienas grįžo iš kelionės LDK keliais, kurios galutinis tikslas buvo Kijeve vykęs „Eurovizijos“ dainų konkursas.

Spalvinga komanda

Šiemet Draugystės ambasadoriais tapo pasvalietės Ieva Tamašauskaitė ir negalios paženklinta Neringa Venslovaitė, cerebriniu paralyžiumi sergantis Donatas Lideikis ir jo beveik pusę amžiaus vyresnis senelis bei geriausias bičiulis Juozas Mituzas iš Šiaulių, taip pat cerebrinio paralyžiaus paženklintas aštuoniolikmetis Izidorius Vasiliauskas ir jo bičiulis Laurynas Grainys iš Ukmergės, vežimėlyje įkalinta rokiškietė Vaida Vilkaitė ir šaunioji trijų puikių dukrų mama Daiva Morkūnaitė-Šmitienė iš Kauno, nuo gimimo nematantis ir dar cerebriniu paralyžiumi sergantis, tačiau nepagaunamas, tarsi gyvsidabris Martynas Vitkus ir jo bičiulė Ieva Variakojytė-Reynshtrom iš Kauno.

Taigi, vėjuotą gegužės rytą iš Vilniaus link Ukrainos sostinės pajudėjo spalvinga kompanija. Visų pirma keliauninkams reikėjo susipažinti, tad greitai ėmė megztis naujos draugystės. Nenuorama Martynas iškart tapo kompanijos siela ir užsitarnavo „pirmininko“ pravardę. Vos tik oras apsiniaukdavo, visi imdavo šaukti, kad Marčiui reikia duoti saldainių ar šiaip ko valgyti, tada pasirodys saulė.

Dėl nuostabaus sugebėjimo visus priversti žaisti gaudynių linksmasis Izidorius gavo „pagauk“ pravardę, o Vaidą ilgainiui visi ėmė vadinti „nepatogu“, mat rokiškietė kuklindavosi, kai vyrams tekdavo ją panešėti ant rankų.

Draugystė ir stebuklai

Per šešias dienas socialinės akcijos “Draugystė veža” laimėtojai įveikė  virš 2500 km, aplankė šlovingą Lietuvos Didžiosios Kunigaištystės istoriją menančias Balstogės, Lucko, Liublino, Nesvyžiaus, Myro, Lydos ir Naugarduko  pilis, daugybę cerkvių ir bažnyčių. Vienose tiesiog grožėjosi architektūra, o kitose patyrė tikrų stebuklų.

Garsiojoje Kijevo šv. Vlodimiro cerkvėje prie lietuvių priėjo močiutėlė ir primygtinai pasiūlė pasimelsti koplyčioje, kur palaidoti stačiatikių šventosios Varvaros palaikai. Atėjęs šventikas atrakino po stiklu saugomas relikvijas ir,  glausdamas prie jų galvas, laimino kiekvieną keliauninką. Emocijos buvo tokios stiprios, kad jų suvaldyti tiesiog buvo neįmanoma – jausmai prasiveržė ašarų upeliais, kurių nesigėdijo nei moterys, nei vyrai.

Ne mažiau stiprios emocijos lietuvius užvaldė ir Maidane bei šalia Golgota praminto tilto, kur iki šiol menamas už savo šalies laisvę gyvybes paaukojusių ukrainiečių atminimas.

Jautrus, suvilgytas ašarų buvo ir „Draugystė veža“ laimėtojų susitikimas su Lietuvai “Eurovizijos” konkurse atstovavusia grupe “Fusedmarc”. Skubėdami į pusfinalio pasirodymą Viktorija ir Denisas vis dėlto rado laiko savo ištikimiausiems sirgaliams ir paprastas susitikimas virto nuoširdžios draugysės pradžia.

Užtat vakare, sirgdami už saviškius, Draugystės ambasadoriai tiesiog prarado balsus.Ir buvo visai nesvarbu, kad „Fusedmarc“ į finalą nepateko – visi jautėsi nugalėtojais. Jau vien dėl to, kad, nepaisydami visą gyvenimą lydėjusių išbandymų, jie pateko į Kijevą ir gyvai klausėsi didžiausiame Europos muzikiniame renginyje dalyvavusių atlikėjų!

Pamokos visiems

Kad ir kokiame idealiame pasaulyje norėtume gyventi, visi žinome, kad neįgaliam žmogui keliauti nėra paprasta, todėl nedaug kas ryžtasi išbandymams. Dėl šios priežasties ne vienam Draugystės ambasadoriui ši kelionė buvo pirmoji gyvenime. Kitiems tai buvo pirmas kartas, kai jie leidosi į nuotykį be artimųjų – mamų, tėčių, senelių ir tetų.

Bet ne mažiau naujų patirčių išvyka į Kijevą padovanojo ir sveikiesiems kelionės dalyviams. Vieni sutiko naujų draugų, kiti savyje atrado netikėtų savybių.

„Ačiū Jums už tokį puikų vaiką, - grįžusi į Vilnių aštuoniolikmečio Izidoriaus mamai dėkojo Daiva Morkūnaitė-Šmitienė. – Šios kelionės metu jis man buvo mokytojas, kurio pamokas prisiminsiu ilgai.“

Kaunietė Ieva Variakojytė-Reynshtrom prisipažino galvojusi, kad į kelionę važiuoja tiesiog padėti bičiuliui Martynui įveikti kliūtis ir nesitikėjo, kad patirs tiek nuotykių, įspūdžių bei emocijų. O štai pasvalietės Ievos jausmai prasiveržė tik grįžus į namus – supratusi, kad kelionė baigėsi, mergina negalėjo sulaikyti ašarų.

Vos per šešias dienas patirti nuotykiai ir emocijos taip suartino keliauninkus, kad išsiskirdami jie jautėsi pažįstantys vienas kitą jau labai seniai. Todėl labai simboliškai skambėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio akcijos „Draugystė veža“ dalyviams ištarti žodžiai: „Dėkoju už jūsų draugystę. Labai džiugu, kad ta draugystė tampa pavyzdžiu visai Lietuvai. Kai mūsų visuomenė tokia susiskaldžiusi, jūs – gražus pavyzdys, kaip būti kartu.“

Kelionė baigėsi, draugystė - ne

Prie jau antrus metus vykstančios socialinės akcijos  organizavimo šiemet prisijungė ir Neįgaliųjų reikalų departamentas prie SADM. Jo direktorė Asta Kandratavičienė džiaugėsi, kad „Draugystė veža“ ne tik mažina atskirtį tarp neįgaliųjų ir ligos nepaliestųjų, bet ir įrodo, kad Lietuvoje gyvenantiems žmonėms rūpi, kokioje visuomenėje gyvename patys ir kokį paveldą paliksime savo vaikams.

Jai antrino ir projekto idėjos autorė.

„Man buvo be galo džiugu patirti, kad yra daugybę gerų žmonių, be kurių šis projektas nebūtų įgyvendintas. Kiekvieną kelionės dieną gražiu žodžiu minėjome socialinę įmonę „BSS grupė“ ir jos direktorių Aurelijų Budrį, kuris aprūpino dviem autobusiukais ir kuru. Kelionių agentūros „Superkeliones.lt“ direktorius padėjo organizuoti išvyką, pats nuolat sekė įvykius ir žaibiškai išspręsdavo iškilusias problemas. „Audimo“ vykdančiosios direktorės Vestos Krungolcienės dėka Kijeve pasipuošėme olimpiniais Lietuvos rinktinės marškinėliais ir jautėmės tikra komanda. Neįsivaizduoju, kiek laiko būtume sugaišę pasieniuose, jeigu ne Lietuvos ambasadoriaus Ukrainoje Mariaus Janukonio ir Baltarusijos Ambasados Lietuvoje pagalba. Beje, pastarosios darbuotojų rūpesčiu visuose Baltarusijos muziejuose ir pilyse mus lydėjo vyrukai, šalia atsirasdavę tuomet, kai labiausiai reikėdavo pagalbos“, - pasakojo „Baltijos ugdymo centro“ partnerė Ž.Gedrimaitė.

Kupina įspūdžių kelionė į Kijevą baigėsi vėlų sekmadienio vakarą, tačiau socialinės akcijos dalyvius sujungusi draugystė tęsiasi ir toliau. Draugystės ambasadoriai turi nemažai planų, kaip mažinti visuomenės atskirtį, tad greitu laiku apie jų darbus dar išgirsime.