Tyrimo  Feasibility Study for a Child Guarantee apie neįgalius vaikus  ES pristatymas.

Ryga, 2019 09 23-24

Trumpa diskusijų apžvalga po pristatyto tyrimo.

Svarstymo turinys ir rezultatų aptarimo esmė mūsų supratimas  – „žmonės, kuriais reikia rūpintis“ ar tai  „piliečiai, turintys teises“.

ES apie 20 mln.  neįgaliųjų žmonių, iš jų dalis ir auginantys vaikus, gyvena dideliame skurde.

Visoje ES  labai  nėra tikslios statistikos apie vaikus, turinčius negalią,  ir tai trukdo vaiko teisių ir gerovės apsaugos srityje deramai planuoti  pagalbos teikimą. Nors ES biudžetas numato labai daug lėšų šiems reikalams, vis dar  trūksta veiksmų koordinavimo ir kokybiškų paslaugų kompleksiškumo.

Ateičiai Europos Komisijos vadovai skatins valstybių vietinės valdžios politikus, kad neįgaliųjų vaikų ir jaunimo  klausimai  būtų kaip prioritetiniai įtraukti  į valstybių vadovų darbotvarkes.  Ragins valstybes, kad atsirastų Vaiko teisių ir gerovės, joje būtinai įvardijant ir vaikus, turinčius negalią, politika ir strategija planuojant lėšas ir iš nacionalinių biudžetų.

Tyrimas parodė, kad keičiant visuomenės požiūrį buvo beveik neįtrauktos šeimos, trūko tarpžinybinio bendradarbiavimo, trūko informacijos sklaidos. Labai vangiai vyksta deinstitucionalizacijos   procesai, nepakankamai įtraukiami atstovaujantys sau jauni ir suaugę, turintys negalią.

Inclusion Education Agency  konstatavo, kad  įtraukusis ugdymas yra galimybė į įtraukųjį gyvenimą. Būtinas susitarimas tarp kelių sistemų sveikatos, socialinės apsaugos ir švietimo. Specialusis ugdymas turi būti suprantamas kaip aukšto lygio ugdymas su struktūromis: pagalba mokykloje, tinkama fizinė ir informacinė aplinka, asmeninis priėjimas specialiųjų poreikių mokinio, gebėjimų nustatymas. Specialusis ugdymas gali ir turi būti bendroje švietimo sistemoje.

Visoje ES labai didelė problema dėl specialiųjų mokyklų, trūksta įtraukaus ugdymo mokyklų, pagalbos ir paramos ugdymui. Skirtingos šalys turi skirtingas patirtis, bet bendras vardiklis –trūksta paslaugų, pritaikymo, dominuoja neigiamas visuomenės, iš jų  ir pedagogų, požiūris  į vaikus, turinčius negalią,  bendroje švietimo sistemoje.

Tie kurie gyvena  institucijose dominuoja požiūris, kad  vaikus reikia globoti, hiper saugoti, jiems neugdomi socialiniai įgūdžiai ir kompetencijos.

Gerų praktikų gausa dar nereiškia, kad turime gerą įtraukaus ugdymo sistemą. Belgijoje, Gento universitetas atliko tyrimą. Nutarė organizuoti  mokymąsi bendrojo lavinimo mokyklose 7 mokiniams su įvairiais raidos ir elgesio sutrikimais, fizine negalia, dislekcija, Down sindromu. Labai daug mokyklų tiesiog atsisakė mokinius priimti. Universitetas organizavo pagalbą:  asistentus, savanorius, papildomas užimtumo priemones. Po labai intensyvių paieškų pavyko surasti kelias mokyklas, kurios priėmė moksleivius. Rezultatai buvo puikūs, bet Belgijoje dar ir šiandien dominuoja specialios mokyklos. Užbaigus mokyklas neįgaliems jaunuoliams labai sunku surasti darbą.

Jaunuoliai labai bijo patekti į institucijas, jie nori gyventi bendruomenėje, turėti savo kambarį, asmeninius daiktus, WC, draugus, nori kurti socialinius ryšius. Dar labai svarbi problema tinkamas neįgalių vaikų  ir jaunimo maitinimas, mityba apskritai. Pradedant nuo dietų, užbaigiant maisto konsistencija ir maisto patiekimu. Svarbi ir aplinka, kurioje turintys negalią  vaikas ar jaunuolis maitinasi.

Portugalijoje 98 proc. turinčių negalią vaikų ir jaunimo mokosi švietimo sistemoje, taikant individualias ugdymo programas. Nuo 2018 metų naujas švietimo įstatymas įpareigoja, kad visos ikimokyklinio, mokyklinio ugdymo įstaigos privalo užtikrinti mokymosi sąlygas ir suteikti reikalingą pagalbą turinčių negalią  vaikų ir jaunimo ugdymuisi, mokslui. Įtraukusis  švietimas tampa norma. Visa tai remiasi bendruomenės ir šeimų galimybe ir noru būti kartu.

Europoje labai įsišaknijusi nuostata, kad būtinai reikia „to fix the problem“, nes vis dar manoma, kad problema yra turintis negalią vaikas ar suaugęs asmuo, o ne nepritaikyta aplinka, netinkama pagalba, per daug medicininis  požiūris. Svarbu susitarti  dėl:

• No more medical model.
• Orientation to family needs.
• Moving from medical care to social mopdel of Assessment-ICF.

Reikia stabdyti naujas segregacijos formas ir pozityvią diskriminaciją, kai iš didelių institucijų turintys negalią vaikai ir jaunimas eina gyventi į mažas instituciajas.

Kaip labai nesėkmingi pavyzdžiai buvo paminėti Rumunijoje ir Bulgarijoje.

Taigi, ką reikėtų daryti politikoje, kad tinkama pagalba būtų prieinama?

• Pirmiausiai reikia atskirti skurdą ir neįgalumą. Tai negali būti vertinama kaip vienas bendras reiškinys. Skurdą mažina pakankama socialinė apsauga ir garantijos, negaliai kompensuoti reikalinga paslaugų kompleksas pagal individualius poreikius.
• Valstybiniu lygmeniu, kaip efektyvi prevencinė priemonė, turinčių negalią vaikų ir šeimų apsauga turi tapti absoliučiu prioritetu. Paslaugos bendruomenėje turi būti individualizuotos, išplėstinės, kooperuotos.
• Reikia ieškoti mechanizmų, kad ES šalys narės privalėtų laikytis nuostatos, jog pagalba  turintiems negalią  vaikams ir jaunimui būtų organoizuojama bendruomenėje ir šeimos kontekste.

Ko galima tikėtis iš Europos Komisijos  ir Europos struktūrinių fondų paramos ateityje?

• Norisi daugiau partnerystės.
• Norime dalyvauti ir būti išgirstiems,  ko reikia neįgaliųjų bendruomenėms.
• Rimto nepriklausomo monitoringo valstybėse.
• Kaip tai galima padaryti? Viešumas ir aiškumas.
• Partnerystė – visuose lygiuose įtraukti neįgaliuosius ir juos atstovaujančias organizacijas.

Siekti, kad ES šalys – narės parengtų nacionalies strategijas dėl socialinės įtraukties, skurdo mažinimo. Turi būti sudaryti planai kaip ir kiek bus sumažintas gyventojų skaičius didelėse socialinės globos institucijose, kiek sukurta kompleksinių bendruomeninių paslaugų ir kaip užtikrintas paslaugų tęstinumas ir prieinamumas.

Dana Migaliova, bendrijos „Viltis“ asociacijos vadovė