Štai ir baigiasi 2020 metai, kurie, matyt, giliai įsirėš į atmintį kiekvienam iš mūsų, kaip takoskyra tarp besaikio neatsakingo vartojimo ir priverstinio atsisakymo nuo daugybės dalykų. Deja, ne tik nereikalingų, bet ir būtinų kaip duona kasdieninė – mokymosi vieniems iš kitų ne nuotoliniu būdu, bet tiesiogiai, šiltų apsikabinimų labinantis ir atsisveikinant ar tvirto rankos paspaudimo, tiesiog tylaus pabuvimo šalia…

Labai taikliai ir gražiai apibūdino tai, ką dabar išgyvename mūsų žurnalo šio numerio autorės iš Gelgaudiškio „Šaltinio“ specialiojo ugdymo centro Dalia Kasperavičienė ir Genutė Žilinskienė: „Ne vienas iš mūsų tam tikromis gyvenimo akimirkomis užduodame sau egzistencinį klausimą: ką aš veikiu šiame gyvenime, t. y. kokia mano misija, kiek esu svarbus ir laimingas dėl to, ką darau. O atsakymas, regis, savaime suprantamas – mes ateiname į šį pasaulį, kad darytume gerus darbus ir dalytumėmės tuo, ką turime“. Išties, kaip tik to labiausiai reikia, kad atsilaikytume, išgyventume ateinančiaisiais.

Dėkojame bendrijos „Viltis“ asociacijos vadovei Danai Migaliovai, kad visus metus dalijosi su mumis turtinga darbo patirtimi.

Nuoširdus AČIŪ ir visiems iki vieno autoriams, kurie kaip išmanydami stengėsi mažinti karantino primestą atskirtį gyvu šiltu Žodžiu.

Palaikykime vieni kitus mintimis, toliau tieskime takus į tarpusavio supratimą Žodžiu, kad žurnalui „Viltis“ ir kitąmet užtektų ir autorių, ir prenumeratorių, ir skaitytojų. (Žurnalo rengėjai).