Apie mus

 

Bendrijos „Viltis“ vizija – būti pagrindiniu veiksniu, užtikrinančiu sutrikusios raidos žmonių lygiateisį ir visavertį dalyvavimą visuomenės gyvenime. Atstovauti šių žmonių ir jų šeimų interesams bei ginti jų teises.

1989 m. lapkritį įsikūrusi visuomeninė organizacija – Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“ – nuo pat pirmųjų gyvavimo dienų drąsiai prabilo apie būtinybę sugrąžinti sutrikusios raidos asmenis į visuomenę. Nuo to laiko ji tapo pažangių, bet nelengvai prigyjančių reformų iniciatorė bei skatintoja. Kurdama bendruomeninių tarnybų tinklą sutrikusios raidos žmonėms ir jų šeimoms, bendrija nuolat siekė ir tebesiekia dialogo ir su įstatymus leidžiančiosios bei vykdančiosios valdžios institucijomis, ir su giminingomis Lietuvos bei užsienio organizacijomis, ir su plačiąja visuomene.

Šiuo metu bendrijos „Viltis“ teisinė forma – asociacija, kurią sudaro 54 asocijuoti nariai iš įvairių šalies rajonų ir miestų. Ji vienija daugiau nei 11 000 narių: sutrikusios raidos vaikų, jaunuolių ir suaugusiųjų, jų šeimos narių bei globėjų ir specialistų.

Veikdama atvirumo bei socialinės partnerystės principais, bendrija „Viltis“ tapo aktyvia valstybinės Neįgaliųjų socialinės integracijos programos vykdytoja. Jos įgyvendinami projektai ir teikiamos paslaugos skirtos ne tik bendrijos nariams, bet ir visos Lietuvos sutrikusios raidos žmonėms, jų šeimoms bei globėjams.


Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto studijų prorektorius: „(…) Bendrija „Viltis“ man visuomet buvo pavyzdys, kaip gali gimti ir augti institucija, besiremianti žmonių poreikiais bei bendra iniciatyva. Stebuklas, kad visuomenės pažeidžiamieji, o neretai ir atstumtieji, atpažįsta savo padėtį ir poreikius, buriasi ir inicijuoja pokyčius.
Bendrija „Viltis“ man niekada nebuvo tik neįgaliųjų ir jų tėvų ratelis. Ji tapo stipriu politiniu instrumentu, iš esmės pakeitusiu Lietuvos specialiojo ugdymo ir globos institucijų žemėlapį. Bendrija gimė ne išorės projektų iniciatyva, ne dėl finansų paieškos. Ji atsirado dėl esminio susirūpinimo žmogaus teisių padėtimi Lietuvoje.
Ir šiandien žmogaus teisės tebėra vienas esminių bendrijos „Viltis“ interesų. Tai liudija apie jos pilietinį sąmoningumą ir brandą. Ši branda įgyta ne iš vadovėlių, o iš realios asmeninės, neretai skaudžios, patirties. Jūs esate vieni iš tų, kuriems žmogaus teisės – ne abstrakti sąvoka, bet prioritetinis Lietuvos rūpestis, poreikis ir siekis (…)“


Vytautas Stacevičius, bendrijos „Lazdijų Viltis“ buvęs pirmasis ir ilgametis pirmininkas: „(…) Veiklos pradžioje bendrija „Viltis“ man buvo lyg šviesulys, lyg „Laimės žiburys“, į kurio viršūnę užkopęs, regis, pasieksi savo tikslą. Tik svarbiausia, kad koptum ne vienas, o su dideliu bendraminčių būriu. Troškome, kad mūsų atžalėlės įgytų žmogaus statusą, kad nuo jų gyvenimo langų būtų nuimtos grotos (…)“


Stasė Giedrienė, bendrijos „Telšių Vilties“ pirmininkė: „(…) Šiandien neturime jokių garantijų dėl vyresnio amžiaus sutrikusio intelekto asmenų likimo. Štai ir vėl nauja užduotis „Vilčiai“! Ir vėl mes – „ledlaužiai“, privalantys stengtis, kad ne tik jaunesni neįgalieji būtų ugdomi. Juk vaikai greitai auga. O kas toliau? Tėvai negyvens su saule… Tad ir vėl, kaip prieš 20 metų, liekame patys vieni su savo problema, nes pensionatai – ne išeitis. Kas ir ką padarys, jei ne „Viltis“? Kada tikroji integracija bus prieinama visiems neįgaliesiems?“

Birutė Šapolienė, bendrijos „Vilniaus viltis“ pirmininkė: „(…) Iš pradžių „Viltis“ buvo atgaiva sielai, pasididžiavimas, kad esame jėga. Buvo saugu jausti, kad tu ne vienas, kad yra žmonių, kurie tave supranta ir padės bėdoje. Viskas buvo įdomu, nauja, nepatirta: ir pirmosios mišios už mūsų vaikus, ir pirmasis išėjimas į kavinę, ir pirmasis susirinkimas ar tarybos posėdis. Buvome visi vieningi, draugiški, pasirengę padėti, užjausti, atiduoti visas jėgas, energiją, kad tik mūsų „amžinųjų vaikų“ gyvenimas būtų geresnis. Jau gana anksti supratome, kad norėdami pakeisti savo ir savo vaikų gyvenimą turime veikti patys, nes niekas kitas to už mus nepadarys. Turime kovoti už savo vaikų teisę būti savo šalies piliečiais, gyventi kokybišką gyvenimą kiekvienu amžiaus tarpsniu (…)“

Marytė Pocienė, bendrijos „Šiaulių Vilties“ pirmininkė: „(…) Tačiau net praėjus daugiau nei 20 metų nuo bendrijos „Viltis“ įsikūrimo nesu rami dėl dukros ateities (kai jau nebegalėsiu ja pasirūpinti ir prižiūrėti). Jaučiuosi nusivylusi, kad savarankiško gyvenimo namai pritaikyti tik lengvesnę proto negalią turintiems žmonėms. O tiems, kurie net negali pasakyti, kas jiems yra ir kas juos skriaudžia, geriausiu atveju tenka gyventi dideliuose valstybiniuose pensionatuose (…)“

Dana Migaliova, Asociacijos vadovė: „(…) Labai dažnai nusvyra rankos, kai savivaldybės, aukščiausio lygio valstybinės struktūros, rengia programas ir stato ugdymo įstaigas, net nepasiklaususios konkrečių paslaugų vartotojų, kokie iš tikrųjų yra jų poreikiai, kaip jie norėtų gyventi. Net nesusimąstoma apie tai, kad jie galėtų patys prisidėti ir tapti ne vien vartotojais, bet aktyviais bendruomenės bei visuomenės nariais. Europoje ir pasaulyje jau seniai vadovaujamasi požiūriu – „Nieko neįgaliesiems be neįgaliųjų“. Deja, Lietuvoje jo teisingumo vis dar nenorima pripažinti.

Šiandien pagrindinis mūsų tikslas turėtų būti VIENYBĖ. Vienybė pačiais įvairiausiais lygmenimis: ir organizacijos viduje, ir bendradarbiaujant su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, ir su įstatymus leidžiančiosios bei vykdančiosios valdžios institucijomis. Laikykimės, nes neturime kur trauktis, nes mūsų darbas būtinas mūsų „amžiniems vaikams“. Saugokime tai, ką sukūrėme, svajokime ir paverskime tikrove vis naujas svajones (…)“